∗1889 vasario 24 Daujočiuose (Gruzdžių vlsč.), Šiaulių r. † 1950 gruodžio 1 Sigharting (Austrija). Istorikas, pedagogas. Prelatas (1931). LKMA (Lietuvių katalikų mokslo akademija) narys (1933). Kauno kunigų seminarijos rektorius (1932–1940). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje, Miuncheno universitete. Mokytojavo ir ėjo pareigas Voronežo lietuvių mokyklose. Nuo 1918 Kauno katedros klebonas ir Žemaičių vyskupijos tribunolo notaras. Dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Skaitė Bažnyčios istorijos, bendrosios ir Lietuvos istorijos, misiologijos, dogmų istorijos, lotynų kalbos ir istorijos dėstymo metodikos kursus. Nuo 1940 buvo Bažnytinio meno draugijos pirmininkas. Aktyvus spaudos darbuotojas. Rašė straipsnius istorijos, religijos temomis, išleido vadovėlių. Svarbesni veikalai: ,,Lietuvių tautos dvasia istorijos šviesoje“ (1919), ,,Šv. Senojo ir Naujojo Įstatymo istorija“ (1922), ,,Lietuvos istorijos (1931; vadovėlis vidurinei mokyklai), „Vytauto Didžiojo nuopelnai dvasinės kultūros srityje“ (1931), „Lotynų kalbos chrestomatija“ (1933), ,,Lietuvos istorijos versmės“ (1935). 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas Austrijoje, aktyviai dirbo lietuvių pabėgėlių stovyklose, mokytojavo Riedo gimnazijoje.
APIE P. PENKAUSKĄ
■ Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1960. – T.22, p. 276.
■Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. –T.XVII, p. 751
■ Penkauskas Pranas (1889–1950) [žiūrėta 2018-11-14]. Internetinė prieiga://http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/1743c201af4d4936b6be8b68664b90df